Kaip ir dėl variantų,

kaip ir dėl variantų

kaip ir dėl variantų dvejetainiai variantai autocartst

Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs su krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes. Lietuviškai rašyti tiksliau, versti mėgino svetimtaučiai misionieriai — vokiečių, kaip ir dėl variantų vienuoliai pranciškonai, kunigai nuo XV a.

Зал этот находился в одном из величайших зданий города и был почти полностью предоставлен в распоряжение машин, которые и являлись настоящей администрацией Диаспара. Близко к вершине здания находилось помещение, в котором в тех редких случаях, когда возникала проблема, требующая обсуждения, встречались члены Совета. Широкий вход поглотил их, и Хедрон уверенно ступил в золотой полумрак.

Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos galėjo būti išverstos jau XIV a. Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija - Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva? O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų? XIX a. Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai. Paslaptingi ženklai ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai buvo tam tikri mnemotiniai įsiminimo ženklai nuosavybei pažymėti, daiktams, laikui skaičiuotio kronikų pateikti duomenys — netikslūs ir nepatikimi.

galimybės juoktis bitcoin naujienos

Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a. Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus žodžius, o gal čia visai ne lietuvių kalba? Šį populiarų pseudomokslą keliose knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius žr.

Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose.

Senoji lietuvių raštija

Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba. Taigi mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalbakuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių.

Spausdinti Šį prof. Bonifaco Stundžios straipsnį galima laikyti ankstesniųjų tęsiniu: viename iš jų [ 1 ] buvo apžvelgiamos m. Dabar komentuojami m. Kalbos komisijos patvirtinti kirčiavimo rekomendacijų pakeitimai.

Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas. Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. Rašomosios kalbos variantai. Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje. XVI a.

Vėliau, nuo XVI a.

Jos rašomoji kalba buvo vadinama žemaičių kalba. Tačiau šio pavadinimo nereikia painioti su žemaičių tarme.

Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau kaip ir dėl variantų ir plėsti savo valdas.

Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis. Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja.

Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis. Būtent čia XVI a. Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą.

Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė — vadinasi, Prūsijos valdžiai nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus. LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, kaip ir dėl variantų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis.

Vidurinis raštų variantas

Jį labiausiai skatino katalikų konkurencija su protestantais, o LDK valdovų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo. Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių kunigų, vyskupų iniciatyva. Be to, ir lietuvių gyvenamos teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, taigi rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje.

kaip ir dėl variantų

Didžiausią patikrintos tikrosios interneto pajamos lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija Žemaičių kunigaikštystė.

Šiuose centruose vyravusios patarmės — rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių ar vidurio aukštaičių — lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus.

Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniuo Žemaičių vyskupijoje — viduriniu variantu. Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą vienam ar kitam rašomosios kalbos variantui galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių.

parinktys vaizdo samouczków nuo nulio bent jau kažkas uždirba iš dvejetainių opcionų

Vidurinio varianto bruožai gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso l tarimu prieš tam tikrus balsius ir jo grafiniu žymėjimu. Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke.

Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su nosiniu rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an ar on, en, in, un, nors tam tikrais kaip ir dėl variantų nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi. Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę į, ų — rečiautik vietoj raidės lankelio buvo dedamas brūkšnelis: a̷, e̷, i̷, u̷.

Rytinio varianto garsas l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł. Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, tačiau jie su dabartinės bendrinės kalbos balsiais sutapo tik iš dalies — ą, ų virto ū, o ę, į — ilguoju y ī. Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir u, pavyzdžiui, musto, t.

Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba sekant minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu. Kaip ir dėl variantų bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.

kaip ir dėl variantų dvejetainių parinkčių dienos diagrama

Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais kalbos bruožais — morfologija, sintakse, leksika. Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi. Štai rytiniame ir viduriniame variante buvo įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos rodžia, t. Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t.

Account Options

Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau skyrėsi ir savo leksika, žodynu. Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante — pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame — kluonas, klojimas. Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas variantas, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta įdomiu žodžiu paskunda, t.

Taip pat perskaitykite