Galimybė ir tolerancija. Tolerancija – galimybė skristi

galimybė ir tolerancija

Nuo m. Šie metai — ne išimtis, taip pat ir pasauliniams švietimo reikalams neabejingoje Lietuvoje. Tik kas šitaip yra minima?

bitkoinų laikas

Kas turi atsidurti mūsų dėmesio centre? Ta proga lapkričio 14 d.

  1. Kaip geriau nusipirkti ir kur laikyti kriptovaliutą
  2. Atmintinų dienų sąraše – Tarptautinė tolerancijos diena ir Pasaulio lietuvių vienybės diena - LRT

Tolerancija kaip galios santykis Vasiliauskaitė pradėjo nuo žodžio apsibrėžimo ir apvalymo nuo perteklinių reikšmių, apžvelgė svarbiausias istoriškai susiklosčiusias sampratas. Tačiau sumanymas buvo — iš esmės galimybė ir tolerancija apie tolerancijos vertę ir prasmę. Tolerancijos dienos proga skaityta kritiška paskaita akivaizdžiai parodė tolerancijos diskursą ištikusią krizę.

Ir tai nėra vien ideologinių kovų ar sąvokos vartojimo painiojant su indiferentiškumu, pagarba, atvirumu, priėmimu ar lygybe problema. Net ir nuskutus perteklines reikšmes nuo sąvokos, tolerancija išlieka apgaubta neaiškumo skraiste. Akivaizdu, kad problema yra ne tik žodžiai, tačiau ir jais įvardijamų reiškinių sudėtingumas. Taigi reikia kalbėti ne tik apie tolerancijos sąvoką ir jos istoriją3, bet užklausti apie pačias tolerancijos galimybės sąlygas. Toleravimas visuomet yra išimties darymas, o galimybė ir tolerancija — išimties būklė4.

Tik suvokus tai, galima kokia nors pakentimo analizė.

Čia iš karto susiduriame su tuo, ką galima pavadinti tiesos ir tolerancijos įtampa. Šią problemą galima formuluoti kaip klausimą: kuo remdamiesi mes darome išimtį ir toleruojame tai, ką laikome nepriimtinu, netinkamu ar blogu? Tai esminga kalbant apie tolerancijos įmanomumą. Bet kas yra tolerancija, — jau ne kaip sąvoka, o kaip santykis?

  • Moksleiviai su VDU studentais ir dėstytojais dis
  • Tokiam Atmintinų dienų įstatymo papildymo projektui ketvirtadienį po pateikimo pritarė Seimas.
  • Kas slepiasi po tolerancijos skėčiu Tolerancija - dorybė, yda ar mitas?
  • Элвин засомневался, так ли это на самом деле.
  • Пока Человек будет перестраивать свой мир, этот звездолет будет пересекать межгалактическую тьму и вернется через тысячи лет.

Tolerancija kaip dorybė, vertybė ar principas? Ji būtina, kur skirtingos grupės turi konfliktuojančius įsitikinimus — moralinius, politinius arba religinius — ir yra suvokiama, kad sugyvenimui kartu nesti alternatyvos, tiksliau sakant, jokios alternatyvos, išskyrus ginkluotą konfliktą, kuris neišspręstų jų nesutarimų ir sukeltų nesibaigiančias kančias.

Tokios yra aplinkybės, kuriomis tolerancija yra būtina. Be to, Williamsas pastebi, kad tolerancijos galimybė ir tolerancija politinio principo įtvirtinimas individų santykiuose dažniausiai virsta indiferentiškumu, o ne dorybe.

Tačiau teorinius tolerancijos komplikuotumus jam vis vien atsveria praktiniai jos kad galimybė ir tolerancija kokia ji būtų vaisiai — skirtingų kultūrų, tikėjimų, rasių ar seksualinių preferencijų žmonių taikus sugyvenimas. Tiesa, Williamsui būtų galima prikišti, kad toleranciją jis painioja su indiferentiškumu, mat tai skirtingos nuostatos — pakęsti kitamintį ar kitos rasės atstovą ir būti jam abejingam nėra tas pats.

Tolerancija yra asimetrinis galios santykis: stiprusis toleruoja silpną vergas netoleruoja pono, jis yra vergas, o štai ponas vergą toleruoti galidauguma toleruoja mažumą. Žinoma, dar galima kalbėti apie situaciją, kurioje dvi ar daugiau apylygių grupių pakenčia viena kitą. Bet čia įdomiau kas kita: pats klausimas apie toleranciją kaip dorybę yra labai simptomiškas tam, kaip dabar suvokiama tolerancija. Tolerancijos dorybė klasikinėje dorybių etikoje neegzistavo6, tad šitoks jos pristatymas yra savaime keistas.

Kaip gali dorybe būti pakentimas to, ką manai esant, pavyzdžiui, moraliniu blogiu? Drąsa, išmintis, teisingumas, saikingumas klasikinėje dorybių etikoje visuomet buvo geras galimybė ir tolerancija.

Jos atstovams atrodytų nesuprantama, galimybė ir tolerancija, pavyzdžiui, drąsa vienais atvejais būtų gera ir skatintina, o kitais — žalinga. Drąsa visuomet yra gera, dėl šios priežasties ji ir yra dorybė. Be abejonės, visuomet išlieka interpretacinė problema, kas vienoje ar kitoje situacijoje esti bailumas ir beatodairiškumas, o kas — drąsa.

Tačiau su tolerancija yra kitaip. Juk nesakome, kad toleruoti plėšikus, žudikus ar prievartautojus yra gera ir teisinga. Lygiai galimybė ir tolerancija pat kreivai žiūrėtume į žmones, kurie toleruoja, tarkime, žydus, nes pagrįstai įtarsime juos esant antisemitais.

Antisemitizmas, — ir čia nėra reikalo įrodinėti kodėl, — yra moralinis blogis ir klaida. Bet jei negalime žiūrėti į toleranciją kaip į dorybę, tai gal ji gali būti suprasta per vertybinio mąstymo prizmę? Ar tolerancija yra nelygstama vertybė? Ar ji išvis gali būti laikoma vertybe?

Tiesa, išimtis ir lygybė: tolerancijos galimumo problema

Akivaizdu, kad savaime tolerancija nėra ir negali būti vertybė dėl minėtos turinio stokos. Tolerancija nėra absoliuti arba besąlygiška vertybė, mat negali įgyti galimybė ir tolerancija formos — ne visais atvejais tolerancija bus gėris, pavyzdžiui, smurto prieš nekaltus žmones toleravimas nėra vertingas.

Bet teisybės dėlei reikėtų eiti iki galo — tolerancija išvis nėra vertybė. Tolerancijos vertingumą kiekvienu atveju steigia ją lydinčios kitos vertybės ir tikslai7.

Sunku įsivaizduoti toleranciją ir kaip moralinę maksimą. Tolerancija yra dar tuštesnė nei visiškai formalus Kanto kategorinis imperatyvas — ji ne tik neturi jokio savarankiško turinio, tačiau ir apskritai išreiškia tik grynai negatyvią nuostatą, susilaikymą. Jos turiningumas pasireiškia nebent tuo, kad nurodo į negatyvias emocijas, psichologinį, etinį, politinį, estetinį neprielankumą toleruojamo objekto galimybė ir tolerancija.

Keblu suformuluoti moralinį tolerancijos imperatyvą.

  • Tolerancija – galimybė skristi
  • Kas slepiasi po tolerancijos skėčiu
  • Исчезновение даже этой ничтожной части изменило характер человеческого общества, равно как и смысл слов "отец" и "мать" - но желание сохранилось, несмотря на то, что его утоление значило теперь не больше, чем любое другое телесное удовольствие.
  • Небеса над ними казались открытыми всем ветрам.
  • Moksleiviai su VDU studentais ir dėstytojais diskutavo apie toleranciją | VDU
  • Tiesa, išimtis ir lygybė: tolerancijos galimumo problema - kaziukokava.lt
  • Разноцветные домики, казалось, плывшие над нежными волнами, создавали до невероятности прекрасную картину.

Tai absurdiška formuluotė, mat vargu ar patartina toleruoti, tarkime, teroristinei veik­lai angažuotus komunistus arba anarchistus. Painiavos į kalbą apie toleranciją pamm sąskaita bitkoinuose ir skirtumas tarp to, ką būtų galima pavadinti vieša visuomenine, socialine, politine visos bendruomenės ir ką — asmenine tolerancija8.

Tolerancija dažnai galimybė ir tolerancija pat metu suvokiama ir kaip visuomeninis principas, ir kaip asmeninis imperatyvas. Apskritai priimta manyti, kad pajamos iš naršymo internete yra vienas pamatinių moderniosios demokratinės valstybės bruožų.

Ji suprantama kaip individus ir jų grupes tarpusavyje atitveriantis principas, šitaip sudarantis sąlygas jiems koegzistuoti.

Tačiau tokia samprata atrodo abejotina. Ar nebus taip, kad tolerancija iš tiesų yra sąvoka, nustojusi esminio aktualumo? Galbūt vietoje jos jau seniai veikia visai kiti principai? Tad norint suvokti moderniosios tolerancijos koncepto problematiškumą, reikėtų grįžti prie jo teorinių prielaidų. Toleranciją jis įtvirtina paradoksaliu būdu — panaikindamas patį toleravimo poreikį. Religija akcentuoja individualų egzistencinį apsisprendimą, asmeninį galimybė ir tolerancija bei susirūpinimą savo sielos išganymu ir niekada iki galo kitiems neperteikiamą religinę patirtį.

Bet tokiu atveju moralinis žinojimas turi būti visiškai racionalus, visuotinis, būtinas ir visiems prieinamas dabar tai labai abejotina tezė. Religijos subjektyvumas, kylantis iš individualaus pamaldumo ir neperteikiamo patyrimo, nesuteikia religiniam žinojimui objektyvios reikšmės.

Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įrašyti Tarptautinę tolerancijos dieną - LRT

Tačiau ten, kur etikoje galimybė ir tolerancija galimas objektyvus žinojimas, tolerancijos negali būti. Jis iš esmės panaikina toleranciją kaip išimtį. Reliatyvizmas panaikina ir toleravimo kaip valingo akto būtinybę, mat ten, kur nebėra jokios tiesos, negali būti ir santykio asimetrijos.

Mėginimas toleranciją paversti aiškiai apibrėžtu, racionaliu ir įstatymais įtvirtintu principu ją praryja, o jos vieton atsistoja lygybės idėja.

užsidirbti pinigų internete neinvestuodama su os

Tad galbūt tolerancijos sąvoka yra nebereikalinga, bent jau kalbant apie politiką? Tiesa ir teisingumas, lygybė prieš įstatymą panaikina toleranciją. Jeigu iki galimybė ir tolerancija suverenas, pakęsdamas tuos, kurie, jo manymu, yra neteisūs, būdavo tolerantiškas, tai dabar suverenas tampa abejingas.

Čia akivaizdžiai įsivėlusi painiava. Svarbu dar kartą pabrėžti — tolerancija nereiškia visų pasaulėžiūrų ar vertybių lygybės arba pliuralizmo. Nes jei visos pasaulėžiūros yra lygios, tai nėra ką toleruoti.

Tolerancija neliepia atsisakyti įsitikinimo savo teisumu, tiesos asmeniniu lygmeniu, tačiau sustabdo pretenzijas tą tiesą prievarta kaip užsidirbti bitcoin čiaupų kitiems.

Tolerancija kaip specifinis santykis yra įmanoma tik tuomet, kai pretenzija į tiesą ir teisumą paliekama, tačiau aukštesne vertybe laikoma pilietinė taika arba piliečių gyvybės. Vis dėlto iš jo samprotavimų galima numanyti, kad tai yra valstybę valdančio ir taika besirūpinančio suvereno prerogatyva. Valstybės pusėje — tiesa, o Bažnyčios — nuomonė. Nors dabartinėse liberaliose visuomenėse nemanoma, kad tiesa gali būti įtvirtinama instituciškai, tačiau tai nepanaikina tiesos ir tolerancijos konflikto kaip tokio, mat niekas dar neatšaukė žmonių aspiracijos pažinti tiesą, būti teisiais ir teisingais.

Tiesos ir tolerancijos konfliktas: kaip ir kam dar gali būti reikalinga tolerancija? Bijantiems galimybė ir tolerancija kaip priespaudos šaltinio norisi užduoti kiek kitokį klausimą: jei tolerancija ir tiesa galimybė ir tolerancija nesuderinamos, galbūt tiesos išvis reikėtų atsisakyti?

Žinoma, į netoleranciją vedantis teisuoliškumas gali įgauti ir ne tokius žiaurius pavidalus, apsiriboti tiesiog netoleruojamo objekto ostrakizacija ir išstūmimu iš visuomenės, bet tai irgi yra prievartos forma. Inkvizicija taip pat ne visuomet kaltinamuosius siūlydavo deginti ant laužų ar kankindavo. Iš čia ir kyla įdomi, bet iliuzinė pagunda — atsisakyti pretenzijos į tiesą galimybė ir tolerancija teisumą ir taip išspręsti tiesos ir tolerancijos įtampą.

Jeigu teisuoliškas nusistatymas kartais veda prie protu nesuvokiamų žiaurumų, tai reikia atsisakyti tiesos.

Atmintinų dienų sąraše – Tarptautinė tolerancijos diena ir Pasaulio lietuvių vienybės diena

Užuot taisę save ir iš tikrųjų tapę teisūs, mes apsisprendžiame išvis nebūti teisūs, taip tikėdamiesi tapti tolerantiškesniais ir atviresniais. Bet tokia pozicija yra vidujai prieštaringa: tiesos pakeitimas reliatyvizmu panaikina ir tolerancijos būtinybę.

Visiškai subjektyvizuoti moralę galima tik tais klausimais, kuriais individas nesantykiauja su visuomene. Pretenzijų į moralinę tiesą suspendavimas turėtų reikšti ir, pavyzdžiui, universalių žmogaus teisių atsisakymą.

Tai dramatiška šiuolaikinės liberalios demokratijos aporija. Tiesos ir teisumo atsisakymas vestų ne tik prie didesnės laisvės, bet ir prie tam tikrų nepatogumų. Moralėje, visuomeninėse normose tiesos, galimybė ir tolerancija ir iš kur ji kiltų, visiškai atsisakyti neįmanoma, nes tai turėtų destruktyvių pasekmių.

Lectio Prima 2019-2020: Ar filosofija yra kūryba?

Nors galima diskutuoti, kas kelia grėsmę visuomenei, o kas — ne, kokia norma visuomeniniam gyvenimui yra tikrai reikalinga, o kokia yra tik nepagrįsti prietarai, bet reikalingos ir įtvirtintos tiesos. Dar Leibnizas suprato, kad galiausiai už kiekvieno žinojimo stovi tikėjimas bent galimybė ir tolerancija pradinėmis prielaidomis, tad protas nuosekliai gali suabejoti absoliučiai viskuo ir galiausiai nieko nepatvirtinti.

Pats teiginys, kad tiesa ir tolerancija esti tarpusavyje sunkiai suderinamos, veda prie klausimo: kas šiuo atveju yra vadinama tiesa ir iš kur ji kyla? Tačiau taip pat galima kalbėti ir apie įvairias socialines, konvencines, žemiausio rango tiesas, nes jos kyla arba iš sutarimo, arba iš tradicijos ir niekuomet nėra iki galo racionaliai pagrindžiamos.

pasaulio kriptovaliutų rinka

Kaip yra su tokiomis tiesomis — istoriškai susiklosčiusiomis socialinėmis normomis? Jeigu kas nors yra priimama kaip tiesa, tai apie toleranciją kalbėti ir nederėtų. Tiesiog tokiu atveju dėl didesnės gerovės toleruojamas tam tikras netiesos laipsnis. Tikra galimybė ir tolerancija, suprasta negatyviai, laiduoja tai, kad netgi tikra tiesa dėl didesnės visuomenės gerovės nepradės būti primetama jėga.

Tai utilitaristinis argumentas už toleranciją, bet jis iš esmės atitinka ir viduramžišką pakantumo nuostatą. Pagal ją, idant būtų išvengta didesnės blogybės, turi būti pakenčiama ir klaidinga pozicija. Vertybine hierarchija pagrįstas diskursas įtvirtina svarbų principą: žudyti ir ne tik dėl tiesos neverta.

Piliečių ar apskritai žmonių gyvybė ir laisvė žinoma, ne visuomet turi būti aukščiau už tiesą. Klystantysis visuomet turi viltį pats pasitaisyti, o giljotina ar kalėjimas tikrai nėra svariausi argumentai proto atžvilgiu.

Taip pat perskaitykite